Apolinaras SIMANAVIČIUS

Apolinaras gimė 1890 metais, baigė tris gimnazijos skyrius, o tada ėjo bernauti pas ūkininkus. Nepatiko jam tai. Ne visi ūkininkai gerai bernus „laikė“ – kartais trūkdavo maisto, kartais – apavo, rūbų. Tad būdamas maždaug 14-kos, išėjo mokytis siuvėjo amato. Išmokęs siūti, penkiolika metų važinėjo po Kupiškio apylinkes siūdamas dvarininkams, dvasininkams ir paprastiems kaimo žmonėms rūbus. Būdavo – nuvažiuoja į vieną kiemą, apsiūna visą šeimyną, tada jaulaukia kitas užsakymas, tai susikrauna savo siuvimo mašiną ir daiktus į kuparą, ir važiuoja toliau kaip koks Palangos Juzė...

Taip gyventi irgi nebuvo lengva, nes žmonių įvairių būta, vieni geriau, kiti prasčiau kriaučių (siuvėją) maitindavo. Tiesa, mokinių vienas kitas pasitaikydavo. Kai Apolinaro tėtis Leonardas senatvėje buvo silpnos sveikatos, Apolinaras baig�� keliauti po apylinkes ir liko namie, pradėjo imti mokinius, nes kiti trys jo broliai buvo išvažiavę į Ameriką. Viena mokinė, Marijona Laurinavičiūtė iš Juozapavo kaimo (Viešintų raj.), iš sodybos prie ežero taip krito jaunam siuvėjui į akį, kad pasiėmė jis ją sau į žmonas. Šiuose Leonardo namuose Apolinarui ir Marijonai gimė dukra Alina ir sūnus Valentinas.

Kai Leonardas mirė, brolių iš Amerikos padedami, Apolinaras ir Marijona nusipirko vienkiemį „ant kalnelio“ – taip vadindavo sodybą, kurioje neužilgo gimė dar du sūnūs – Žybartas Jokimas Ir Julijonas Algirdas. Apolinaras ir toliau siuvo, taip patkartu ir ūkininkaudamas. Būdavo, nuvažiuoja į Kupiškį pas žydą į parduotuv�� medžiagos, išrenka, važiuoja namo siūti. Arba žmonės patys atveždavo reikiamą medžiagą ir prašydavo ką nors pasiūti. Be abejo, vaikai irgi buvo tėčio rūbais apsiūti. Marijona irgi, nors „nežinau, kiek ji ten spėjo išmokti siūti, kiek ne“ – kaip juokauja dukra Alina, bet pasiūdavo vieną kitą rūbą.

Vienas iš linksmiausių pasakojimų, girdėtų apie tai, kaip Apolinaras siuvo, yra apie priekabųjį poną. Panašu, kad Apolinaras siuvo gerai, ir tai žinojo. Tačiau visada esti tokių, kurie kabinėjasi prie visko,kad tik galėtų pasikabinėti. Taigi atėjo ponas matuotis jam pasiūto palto. Apsirengė, sukiojasi visaip kaip prieš veidrodį, ieško prie ko prisikabinti (matomai, kad kainą galėtų numušti). Tada pradeda kabinėtis: „Man atrodo, kad viena rankovė lyg ir aukščiau nei kita...“ –Tikrai? – klausia Apolinaras. „Na taip, lyg ir... Negerai, gal jūs pataisykit, ar pigiau tą paltą parduokit“... Bet siuvėjas ne iš kelmo spirtas. Sako: „Gerai, ateikit po savaitės, pataisysiu...“. Ponas išeina, Apolinras pakabina tą jo paltą prie kitų rūbų ir siūna toliau sau ramiai kitus rūbus. Po savaitės ateina tas pats ponas, klausia, ar paltas pataisytas. Apolinaras, aišku, porina, kad be abejopataisytas. Apsirengia ponas paltą ir nušvinta visas: „Na va, žymiai geriau!“ :)) Ir visas patenkintas išvažiuoja su visu paltu...

Kaime Apolinaras buvo žinomas ne tik kaip geras siuvėjas, bet ir kaip idėjų nestokojantis inovatorius. Jis kaime pirmasis sugalvojo, kaip įrengti laukuose vandens latakus drėgmei vasarą palaikyti, jis pirmasis kaime sugeb��jo visus keturis vaikus išleisti į mokslus, kas tuo metu buvo tikrai nelengva.

Užklausta, kaip Apolinarui pavykdavo ir siūti, ir ūkiu dar rūpintis, jo dukra Alina nusijuokdamaatsako, kad jie, vaikai, didumą darbų nudirbdavo – laukus apakėdavo, bulves nukasdavo... Dar padėdavo mokiniai, mokydavęsi siūti, kurių Apolinaras vis turėdavo.

Apolinaras buvo judrus, greitai užsidegančio charakterio, kurį, matomai, paveldėjo jo sūnus Žybartas, anūkas Dalius ir proanūkis Adomas.